Kai tu esi visai vienas pasauly, kas tau pades? Zmones, kurie salia, bet kuriems rupi tik jie patys? Ar zmones, kurie toli ir sako, kad jiems rupi, bet juk kazkur giliai zinai, kad taip nera...Ar zinai jausma, kai bandai miegoti ir jau pries pat giliai imingant atsirandi kazkur tarp dangaus ir zemes? Jis prilygsta tik labai didelei vienatvei, kuomet jautiesi tarp kazko, bet ne kazkur...
Kodel visi zmones visu pirma rupinasi tik savim, gal todel, kad visvien anksciau ar veliau mirs ir liks vieni, kazkur giliai po zeme? Vienatve savotiskai saugo nuo isores, tada nebereik rodyti jausmu, gali buti dar saltesnis ir bejausmis, kas labai gerai kai nieko nepazisti ir niekuo nepasitiki..
O ar zinai ka reiskia nemiegoti beveik dvi paras, gerti tiek, kad nieko nebepameni ir sedeti apsikabinus kriaukle mazdaug 15 valandu, kuomet speji suskaiciuoti visas vonios plyteles? Bet as nesakau, kad tai blogai, tiesiog lengvumo jausmas ateinantis po to, ramybe, tarsi butum pavartojes, duoda labai daug ir labai idomiu pojuciu, netgi sakyciau astriu pojuciu, bet svarbiausia, kad tada pasidaro taaip ramu ir vienodai, kad net gali pagalvoti, jog esi visai laimingas...Linkiu pajusti kazka panasaus.
Labanakt
