Kazkas yra pasakes, kad tau metu yra tiek kiek pats jauti ju esant,o ne tiek kiek parasyta pase. Jei tai tiesa tuomet man mazu maziausiai keturiasdesimt. Kodel? Nes kartais pamastau apie pensija ir anukus, jaudinuosi, kad visi aplink numirs, kad ateis pasaulio pabaiga arba, kad mano namas nugrius, kad kazkas man ismus dantis :) Dar mastau, kad nieko nenuveikiau, o man pase jau 21! Suvokiu, kad leidziu savo dienas ne taip kaip reiketu, aisku puiku, kad sugebejau atsiskirti nuo tevu ir pradeti gyventi savo gyvenima,studijuoti dalyka,kuris man teikia daug dziaugsmo, bet ar to uztenka? Skamba zinoma labai pesimistiskai ir liudnai ypac kai atrodo , jog kasdien atsitrenki i siena ir ryte vel pradedi viska is naujo, bet stai vakar atsitiko vienas dalykas, man paskambino vienas zmogus, kuri labai myliu ir paklause, o ka as darau, kad kas nors pasikeistu? Kaip tobulinu savo gyvenima, kad jis taptu optimistiskesnis ir grazenis? Ir tie sakiniai man trenke i galva su tokia jega, kad as nusprendziau keisti savo gyvenima is pagrindu - visu pirma pradeti sypsotis tik atsikelus bei visiems ir visada, net ir tiems, kurie jos neverti. Tada atsikratyti negatyviu zmoniu, esanciu aplink mane, tiesa cia dar viena dilema - kaip atskirti zmones, kurie nenori tau gero nuo tu, kurie tiesiog nori tau padeti, tik gal ne visad moka? Tada kyla dar vienas klausimas, kaip atskirti tikra drauga ir visu svarbiausia, kaip zinoti, kad zmogus esantis salia taves yra tikroji tavo meile?
Stai cia ir atsiranda treciasis mano gyvenimo uzdavinys, suvokti, kad santykiai turi buti gristi pasitikejimu, isklausymu ir PAGARBA vienas kitam, jei taip bus galima bus pragyventi ir simta metu petys i peti, o kalbant apie meile, kuri anot daugumos yra santykiu pagrindas tai eina jinai kur nors toli, nes jei nebus pagarbos, tavo meile labai lengvai gales tave pakarti arba paskandinti arba tiesiog palikti del trumpesnio sijono..Todel tebunie tai bus mano nauja pradzia, pagaliau suvokiant, kad man tik 21neri ir visa ateitis dar mano rankose :)
