Rukas

As labai noreciau Tau papasakoti ka jauciu. Butent Tau. Tik nezinau kaip pradeti. Nezinau kaip isleisti tai kas desi viduje, kaip paleisti tai ka laikau . Mano mintys apsiveja mane savo ledinem rankom ir neleidzia apie save pamirsti, gyvena kartu kaip seselis, tu jo nematai, bet jis visada yra.
Tam, kad pagaliau suvoktum kuo gyvenu as, isivaizduok didziule neaprepiama pieva salia tamsios ir didziules girios, isivaizduok labai vesu vakara ir dar vesesni tirsta ruka, per ji Tu vos gali matyti savo istiesta ranka, Tave krecia pastovus saltis, rukas toks begalinis, o Tu vis eini ir eini, atrodo tarsi jis kviestu Tave uzmigti, kviestu eiti kartu, uzmerkti akis ir viska pamirsti.. bet tu negali, nes privalai kazkam, kazka..pagaliau sau privalai nepasiduoti, privalai eiti, kabintis, nes kazkas ten kazkur toli, Taves laukia, nes Tave veda viltis, kad rukas praeis, kad sutiksi kazka ir net ne viena ir viskas bus gerai.
As einu pas kazka, kazkur, del kazko, tik deja ne del saves..Bet as tikiu, kad net ir man kada nors , kazkur, kazkada bus geriau..Deja turbut jau nebe cia..

Ir dar, jei as bandysiu Tau kada nors pasakoti, isklausyk. Tik tiek.