Pasaka

Prisipazinsiu, jog dabar gyvenu kaip pasakoje, jau vien todel, kad turiu galimybe buti nerealiai pasakiskoje vietoje. Deja nemanau, kad sugebesiu nupasakoti ta grozi, kuri matau, tiksliai, bet viskas gi yra imanoma. Taigi sedziu beveik ant bedugnes krasto pakabinus kojas su mielu "loptopu" ant keliu (visoje milziniskoje teritorijoje, zinoma, yra bevielis rysys), po manim matosi milziniska upe, kuri kaip tik sioje vietoje tiek isplateja, jog tampa panasi i tvenkini, tiksliau i pelke, apaugusia zaliais maurais, kurie, atrodytu, taip ir kesinasi tave praryti. Toli pries save as matau nemazo miesto panorama, kuria skiria tanki ir didinga giria,o ja paivarina milziniskais raudonais obuoliais nusetos obelys. Viska vainikuoja nuostabiai siltas oras ir toli toli besigirdintys traukiniai, kurie mane nukelia i vaikyste ir leidzia vel trumpam pasijusti maza ir padykusia mergaite, i laikus, kai pagrindinis rupestis buvo gauti kuo daugiau ledu.
Dabar manau, jog kaip tik tokioje vietoje as noreciau gyventi ir ilsetis, todel nusprendziau namo nebegrizti..:)