:*

Kai pradejau skaiciuoti paskutines savo savaites dienas Lietuvoje pasidare baisu. Tikrai..Ir net ne del to, kad as galbut per silpna persona gyventi viena ir viena pati kovoti uz save, ir net ne del to, kad galbut neturesiu uz ka nusipirkti valgyti, o del to, kad suvokiau kaip myliu savo gimtine, visas lygumas, berzelius, beprotiskus zmones, troleibusus ir maximas:)
Beto pasiilgsiu ir zmoniu, savo neidelios, bet beprotiskai mylincios seimos, draugu, kurie nevisada tikri, bet buvo salia manes kai man labai to reikejo..beto kaip as miegosiu be savo karviskos lovytes ir mielos pagalvytes, kuri deja nebetelpa i ir taip jau perpildyta mano lagamina..? turbut pirmasyk realiai suvokiau,kad man tikrai gaila isvaziuoti, kad ir kokie malonumai ten laukia:/

As galiu isivaizduoti kaip ten atsiskleisiu, tarp milijardo ivairiausiu zmoniu, nauju potyriu ir laisves:) bet visviena gaila..

Girdziu kaip sese vis verkia naktim, gaila..Kodel mes suvokiam kaip mums reikia zmogaus, tik tada kai jo netenkam??

Pripras, visi pripranta...tai turbut susitiksim kai Lietuvos zeme susals?Linksmu Kaledu!
Myliu Jus:**